TAIP NORISI MEILĖS
Į tūkstančius smulkių kasyčių vakaras supintas
melsvais šaltinių vėriniais,
dangaus romansais laukas atgaivintas
išeis kviečių ar avižų keliais.
Iškris kalnais pilkieji vieversėliai
sparnuotieji pavasario šaukliai,
prisilietimais žemėn grįžta vėlės,
kaip laukiami ir geidžiami svečiai.
Tikiu, brangioji, pasakų vitražais
ir tavo žodžiais taip aklai tikiu,
kaip prabangus, bet tuščias šaltas namas
be durų, be langų, be pamatų.
Kur tobula jaunystė dingsta protas
kur lyja lietūs, nedega laužai,
kur reikalingi dalgiai, ten bevertės šluotos
taip noris meilės, o ateina pažadai...
Marijus Budraitis
